Radijo dokumentika

Aktorius Giedrius Savickas klausosi eksperimentinių radijo esė apie tai, kaip jautėmės per tris nepriklausomybės dešimtmečius.
Gimę su Lietuva
Aut. Vita Ličytė
Atsirado erdvės svajoti
Su Evelina Taunyte aka CandyCactus ir Justinu Dūdėnu
Aut. Vaida Pilibaitytė
Bučiuotis tau negalima
Su Pijumi Beizaru
Aut. Adomas Zubė

Liepos 4-osios popietė Vilniaus Vingio parke. Lynoja. Estradoje repetuoja moksleivių ir studentų chorai. Šalimais palapinėje choristė pasikelia žalius dainų šventės marškinėlius, kad amerikiečių mokslininkė galėtų jai ant krūtinės priklijuoti širdies ritmo matuoklį.
Tokias pat dvi nedideles laidu sujungtas baltas plokšteles po rūbais į estradą tuoj nusineš dar per 30 choristų. Šiandien ir rytoj per repeticijas, o galiausiai – per baigiamąjį Dainų dienos koncertą įvairių šalių mokslininkų grupė stebės, kaip keičiasi šventės dalyvių širdies ritmas, kai jie dainuoja „Kur giria žaliuoja“.
Tai neįprastas, bet tik vienas iš daugelio bandymų paaiškinti magiją dainos, pagal kurią pavadinta šimtmetį mininti dainų šventė. Kodėl dainuojant „Kur giria žaliuoja“ kūnas nueina šiurpais, o klausantis ima tekėti ašaros?
Nors ši daina yra senesnė už pačią šventę, neatsakytų klausimų apie ją yra ir daugiau. Kodėl tarpukariu „Kur giria žaliuoja“ dainavo tik dviejose Mažosios Lietuvos dainų šventėse? Kodėl sovietmečiu į Lietuvos dainų šventės programą ji įtraukta taip vėlai? Kodėl berniukų ir jaunuolių choras „Ąžuoliukas“ ją dainuoja kitaip nei visi?
Dainų šventės šimtmečio išvakarėse atsakymų į šiuos klausimus ieško Vaida Pilibaitytė.
Redaktorė Vita Ličytė

Švietimo ir mokslo ministerija vykdo švietimo įstaigų tinklų pertvarką. Pagal šiuos pertvarkos reglamentus, mokykloje turi mokytis bent šešiasdešimt vaikų, jungtinės klasės galimos tik pradinės, tačiau vaikų turi būti bent aštuoni.
Salako miestelyje nuo Nepriklausybės pradžios mažėja gyventojų, o tai reiškia ir mokinių. Dar nuo XVIII amžiaus veikusi mokykla, šiais metais užvėrė duris. Nesusirinko pakankamai moksleivių net pradinėms klasėms, o žvelgiant į ateitį daugiau vaikų nenusimato.
Nuo šio rugsėjo septynmečiai turės sėstis į autobusą, vežantį juos į už beveik trisdešimties kilometrų esančią mokyklą Zarasuose. Ir taip kas rytą.
Mokyklos uždarymas paveikia visą bendruomenę. Kai miestely yra vaikų, tuomet daugiau gyvybės, daugiau klegėjimo. Vaikams išvažiavus, kai kurie mokytojai turi išeiti į priešankstinę pensiją, kiti - važinėti į didesnius miestus. O mokantis kitur, silpnėja ir tarpusavio saitai.
Su šia realybe Salako gyventojai susitaikė. Tačiau juos stipriai paveikė biurokratija ir neatsižvelgimas į regiono žmogų.
Autorė Teresė Bernatonytė, redaktorė - Inga Janiulytė-Temporin
Artūro Morozovo nuotrauka

Šiemet vienuoliktą klasę baigusi Austėja balandžius laiko savotišku vieno Vilniaus mikrorajono atributu. „Mieli gyvūnėliai, nors jokios naudos neneša — tiesiog turi būti kažkas faina vien dėl to, kad yra“, — apie juos sako Austėja. Ši jos daryta nuotrauka eksponuojama Vilniaus muziejaus parodoje „Krasnucha. Rajonas, kurio nėra?“.
Kodėl „Krasnucha“ vietiniams skamba nekaip, ko iš balkono šypsosi Birutė ir kaip Giedrius patiria miestą jo nematydamas?
Kviečiu į pažintį su šiuo rajonu, kurį ir aš, šios dokumentikos autorė Inga, bandau prisijaukinti.
Autorė Inga Janiulytė-Temporin
Austėjos Emilijos Jakučionytės nuotrauka

Viešose diskusijose skurdas ir atskirtis dažnai siejami su nedarbu, tačiau Lietuva iš kitų ES šalių išsiskiria dirbančių žmonių skurdu. Europos gyvenimo ir darbo sąlygų gerinimo fondo („Eurofound“), trišalės ES agentūros, kaupiančios ir analizuojančios žinias socialinės ir darbo politikos srityje, vertinimu, nepaisant ilgametės grėsmingos statistikos, valstybė iki šiol nesiėmė priemonių padėčiai keisti.
Anne Grimsrud iš Norvegijos viešojo sektoriaus profsąjungos negali sulaikyti juoko sužinojusi, kad Lietuvoje darbuotojo gali būti pareikalauta savo algos dydį laikyti paslaptyje. Norvegijoje kiekvienas pilietis gali patikrinti, kiek uždirba ir kiek mokesčių sumoka bet kuris kitas žmogus. Kol nebuvo interneto, kasmet buvo išleidžiamos specialios knygos su atvirais duomenimis apie visų ir kiekvieno pajamas. „Mes įsitikinome, kad skaidrumas apsimoka“, – sako A. Grimsrud.
Japonija – šalis, kur svarbu hierarchija ir ritualai, tačiau pagal žmonių pajamas tai viena lygiausių pasaulio valstybių. Čia nieko nestebina, kad stambios įmonės savininkas į darbą vyksta viešuoju transportu, o jo atlyginimas nedaug skiriasi nuo vidutinio darbuotojo algos. Veikia specialios įsidarbinimo programos pagyvenusiems žmonėms. „Visuomenė yra tam, kad rūpintumės vieni kitais“, – sako baleto solistė Haruka Ohno.
Į atskirtį žmones Lietuvoje stumia ne tik materialinis skurdas, bet ir kiti nepritekliai – nelygybė sveikatos apsaugoje ir švietime, socialinės rūpybos spragos ir tinkamo būsto stygius, vieša panieka tam tikroms žmonių grupėms ir jų teisių nepaisymas.
Pensilvanijos universiteto (JAV) mokslininkų atliktas tyrimas rodo, jog neturtingose bendruomenėse veikiančios kultūros ir meno institucijos gerina žmonių sveikatą, saugumą ir savijautą.