Rajonas, kurį jaukinuosi

07/28/24 • 41 min

Šiemet vienuoliktą klasę baigusi Austėja balandžius laiko savotišku vieno Vilniaus mikrorajono atributu. „Mieli gyvūnėliai, nors jokios naudos neneša — tiesiog turi būti kažkas faina vien dėl to, kad yra“, — apie juos sako Austėja. Ši jos daryta nuotrauka eksponuojama Vilniaus muziejaus parodoje „Krasnucha. Rajonas, kurio nėra?“.
Kodėl „Krasnucha“ vietiniams skamba nekaip, ko iš balkono šypsosi Birutė ir kaip Giedrius patiria miestą jo nematydamas?
Kviečiu į pažintį su šiuo rajonu, kurį ir aš, šios dokumentikos autorė Inga, bandau prisijaukinti.
Autorė Inga Janiulytė-Temporin
Austėjos Emilijos Jakučionytės nuotrauka

Previous Episode

Klegesio nebus

Švietimo ir mokslo ministerija vykdo švietimo įstaigų tinklų pertvarką. Pagal šiuos pertvarkos reglamentus, mokykloje turi mokytis bent šešiasdešimt vaikų, jungtinės klasės galimos tik pradinės, tačiau vaikų turi būti bent aštuoni.
Salako miestelyje nuo Nepriklausybės pradžios mažėja gyventojų, o tai reiškia ir mokinių. Dar nuo XVIII amžiaus veikusi mokykla, šiais metais užvėrė duris. Nesusirinko pakankamai moksleivių net pradinėms klasėms, o žvelgiant į ateitį daugiau vaikų nenusimato.
Nuo šio rugsėjo septynmečiai turės sėstis į autobusą, vežantį juos į už beveik trisdešimties kilometrų esančią mokyklą Zarasuose. Ir taip kas rytą.
Mokyklos uždarymas paveikia visą bendruomenę. Kai miestely yra vaikų, tuomet daugiau gyvybės, daugiau klegėjimo. Vaikams išvažiavus, kai kurie mokytojai turi išeiti į priešankstinę pensiją, kiti - važinėti į didesnius miestus. O mokantis kitur, silpnėja ir tarpusavio saitai.
Su šia realybe Salako gyventojai susitaikė. Tačiau juos stipriai paveikė biurokratija ir neatsižvelgimas į regiono žmogų.
Autorė Teresė Bernatonytė, redaktorė - Inga Janiulytė-Temporin
Artūro Morozovo nuotrauka

Next Episode

4 darbo dienų savaitė - dirbti protingiau, ne daugiau

Darbas – tai veikla, kurios ragavo arba dar ragaus praktiškai visi pasaulio žmonės. Johanas Volfgangas fon Gėtė yra sakęs, kad didelį džiaugsmą galima iškovoti tik dideliu darbu. Ir aš su vokiečių filosofu ginčytis nežadu. Tik norėčiau ir jus pakviesti filosofiniam apmąstymui apie darbą ir džiaugsmą, kurį jis atneša šiame produktyvumo ir perdegimo amžiuje. O ką manote apie tai, kad taip, kaip dauguma mūsų dirba šiandien, nėra iškalta akmenyje ir gali keistis? Istorija rodo, kad taip jau yra nutikę.
Nuo pat industrinės revoliucijos pradžios, pamažu vis labiau automatizuojant darbą, žmonių darbo valandos krito. Pasak specialistų, ši tendencija sustojo prieš pusę amžiaus ir nustojo būti kvestionuojama.
Šiuo metu Vokietijoje vyksta plataus masto bandymas – pusšimtis įvairių sričių organizacijų pusę metų bando dirbti ne įprastas penkias darbo dienas per savaitę, o keturias. Už tai jie gauna įprastą nesumažėjusį atlygį, o per dieną turi dirbti įprastą valandų skaičių. Specialistai sako, kad turėdami trijų dienų savaitgalį žmonės gali daugiau pailsėti, atgauti jėgas ir grįžti į darbą produktyvesni.
Autorė Rūta Dambravaitė