„Kur giria žaliuoja“. Vienos dainų šventės dainos magija

07/07/24 • 49 min

Liepos 4-osios popietė Vilniaus Vingio parke. Lynoja. Estradoje repetuoja moksleivių ir studentų chorai. Šalimais palapinėje choristė pasikelia žalius dainų šventės marškinėlius, kad amerikiečių mokslininkė galėtų jai ant krūtinės priklijuoti širdies ritmo matuoklį.
Tokias pat dvi nedideles laidu sujungtas baltas plokšteles po rūbais į estradą tuoj nusineš dar per 30 choristų. Šiandien ir rytoj per repeticijas, o galiausiai – per baigiamąjį Dainų dienos koncertą įvairių šalių mokslininkų grupė stebės, kaip keičiasi šventės dalyvių širdies ritmas, kai jie dainuoja „Kur giria žaliuoja“.
Tai neįprastas, bet tik vienas iš daugelio bandymų paaiškinti magiją dainos, pagal kurią pavadinta šimtmetį mininti dainų šventė. Kodėl dainuojant „Kur giria žaliuoja“ kūnas nueina šiurpais, o klausantis ima tekėti ašaros?
Nors ši daina yra senesnė už pačią šventę, neatsakytų klausimų apie ją yra ir daugiau. Kodėl tarpukariu „Kur giria žaliuoja“ dainavo tik dviejose Mažosios Lietuvos dainų šventėse? Kodėl sovietmečiu į Lietuvos dainų šventės programą ji įtraukta taip vėlai? Kodėl berniukų ir jaunuolių choras „Ąžuoliukas“ ją dainuoja kitaip nei visi?
Dainų šventės šimtmečio išvakarėse atsakymų į šiuos klausimus ieško Vaida Pilibaitytė.
Redaktorė Vita Ličytė

Previous Episode

Kaip „Eurovizija“ man padėjo priimti save ir pasijusti saugiai

„Eurovizijos“ dainų konkursas kasmet prie ekranų prikausto milijonus žmonių. Šiemet net aštuonių šalių atlikėjai Malmėje buvo atsiskleidę LGBT bendruomenės nariai. Tarp jų – pirmasis atvirai apie tai kalbantis Lietuvos atstovas Silvester Belt ir Malmėje triumfavusi Šveicarijos žvaigždė – vienai lyčiai savęs nepriskirianti asmenybė Nemo.
Lietuvoje „Eurovizija“ – labai populiari. Bet mažai kas žino, kad per ilgus gyvavimo dešimtmečius ji ne tik suvienijo įvairių šalių muzikos gerbėjus, bet ir tapo LGBT užuovėja. Taip pat ir mūsų šalies queer bendruomenei, vis dar siekiančiai lygių teisių.
Baigiantis birželiui – LGBT pasididžiavimo mėnesiui – du žmonės pasakoja, kaip šitas konkursas padėjo rasti bendraminčių ir priimti save.
Autorius – Rytis Skamarakas
Redaktorė – Vaida Pilibaitytė
Dokumentikoje panaudoti LRT TV archyvai, ištraukos iš režisieriaus Rolando Masiulio filmo „Silvester Belt – kelias iki „Eurovizijos“ bei žurnalisto Ramūno Zilnio interviu su atlikėju.

Next Episode

Klegesio nebus

Švietimo ir mokslo ministerija vykdo švietimo įstaigų tinklų pertvarką. Pagal šiuos pertvarkos reglamentus, mokykloje turi mokytis bent šešiasdešimt vaikų, jungtinės klasės galimos tik pradinės, tačiau vaikų turi būti bent aštuoni.
Salako miestelyje nuo Nepriklausybės pradžios mažėja gyventojų, o tai reiškia ir mokinių. Dar nuo XVIII amžiaus veikusi mokykla, šiais metais užvėrė duris. Nesusirinko pakankamai moksleivių net pradinėms klasėms, o žvelgiant į ateitį daugiau vaikų nenusimato.
Nuo šio rugsėjo septynmečiai turės sėstis į autobusą, vežantį juos į už beveik trisdešimties kilometrų esančią mokyklą Zarasuose. Ir taip kas rytą.
Mokyklos uždarymas paveikia visą bendruomenę. Kai miestely yra vaikų, tuomet daugiau gyvybės, daugiau klegėjimo. Vaikams išvažiavus, kai kurie mokytojai turi išeiti į priešankstinę pensiją, kiti - važinėti į didesnius miestus. O mokantis kitur, silpnėja ir tarpusavio saitai.
Su šia realybe Salako gyventojai susitaikė. Tačiau juos stipriai paveikė biurokratija ir neatsižvelgimas į regiono žmogų.
Autorė Teresė Bernatonytė, redaktorė - Inga Janiulytė-Temporin
Artūro Morozovo nuotrauka